Vaikams reikia suaugusiųjų, suaugusiesiems reikia vieniems kitų, o mums visiems, trokštantiems darniai gyventi šiame pasaulyje, reikia bendruomeniškumo jausmo.

 

Turbūt nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kad būtų tik teigiamas. Cukrus saldus, bet storina, laimė graži, bet ji baigiasi, gyvenimas nuostabus, bet toks trumpas… Tačiau juk eini į priekį ir tobulėji ne vien tada, kai oras geras, aistringa meilė, šiltas lietus ar linksmas juokas. Todėl kartais reikia, kad bent truputi skaudėtų širdį. Kai ją kankina nerimas, galvoje gimsta stebuklingai keistos mintys. Štai kokia didelė nauda iš liūdesio – praeidamas užleidžia vietą džiaugsmui, pasilikdamas tyliai kviečia viską pradėti iš naujo. Kad ir labai mažais žingsniukais. Kad ir pro ašaras. Visada stenkis, kad laikas būtų kuo gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, kad neapmirtų, sustingtų ir vos vos judėtų, kad lėktų linksmai ir lengvai lyg vėjas, o neatnešdamas baisiausius nusivylimus ir klausimus – kodėl? Visos bėdos, purvas ir mėšlas nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar nemyli tavęs. Tiesiog jis – visoks, ir todėl labai pavojingas, nes neįmanoma atspėti, už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmai, o už kurio – pragaras. Laimės kūdikiai, kuriems sekasi pataikyti teisingai. Kai abejoji pasirinkdamas, prisimink visus gerus dalykus, kuriais tikėjai, kol nesuaugai. Geri draugai neišduoda, tėvai tikrai myli, o savo laimę kuriam patys – ir niekada nevėlu pradėti. Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta. Rytojus, jei panorėsi, bus daug įdomesnis.

Septyni tarnai - Rytų kriptograma

Pasiunčiau septynis tarnus į turgų nupirkti vynuogių.

* Pirmasis pametė pinigus.

* Antrasis iškeitė juos į svaiginantį vyną.

* Trečiasis nuslėpė pinigus.

* Ketvirtas nepažino žalių vynuogių.

* Penktasis, norėdamas patikrinti prinokimą, sutraiškė visą kekę.

* Šeštasis išrinko puikią kekę, bet per neatsargumą išbarstė.

* Septintas atnešė prinokusias uogas ir dar papuošė kekę lapais.

Taip septyni praėjo vienu keliu ir vienu laiku.

Žmogui svarbu bet koks patyrimas. Įgytas, patirtas, naudingi patarimai. Tik viskas turi būti pritaikoma apgalvotai, kad netaptume Mikėmis iš Žemaitės pasakojimo Mikė Kvailutis.

Vieną kartą tėvas turėjo sūnų, kuris vadinos Mikė kvailutis. Išleido jį vieną kartą pas senelę, o kai sugrįžo sūnus, tėvas jo klausia:

- Mike kvailuti, ką tau davė senelė?

- Ką gi duos?.. Adatėlę man davė.

- Kur dėjai tą adatėlę?

- Važiavo žmonės kelius su vežimu šieno, įkišau adatėlę į tą šien1, ieškojau paskui ir neberadau niekaip.

- Matai, sūneli, – tarė tėvas: – adatėlė reikėjo įsisegti į kepurėlę, būtų nepražuvusi.

- Gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu.

Rytojaus dieną vėl siunčia tėvas sūnų pas senelę. Kai parėjo, klausia jo:

- Mike kvailuti, ką tau davė senelė?

- Ką gi duos?.. Šuniuką man davė.

- Kur dėjai šuniuką?

- O kaip liepei, įdėjau į kepurę, ir nutroško.

- Matai, sūneli, – tarė tėvas: – šunukus reikėjo prisirišti diržiuku ir vedantis vadinti: ciu ciu ciu! Ciu ciu ciu!..

- Gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu.

Ir vėl nuėjo sūnus pas senelę. Kai parėjo, tėvas jo klausia:

- Mike kvailuti, ką tau davė senelė?

- Ką gi duos?.. Lašinių man davė.

- Kur dėjai lašinius?

- O, kaip gerai liepei! Prisirišau lašinius diržiuku ir vilkaus šaukdamas: ciu ciu ciu! Ciu ciu ciu! Pajudo sodžiaus šunys, išpuolė visas būrys, apipuolė ir surijo mano lašinius.

- Matai, vaikeli, – tarė tėvas: – lašiniai reikėjo supjaustyti, susidėti į kokį maišelį, užsimesti ant kukšteros, ir būtumei parsinešęs.

- Gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu.

Vėl siunčia tėvas sūnų pas senelę, o kai pargrįžo, klausia jo tėvas:

- Mike kvailuti, ką tau davė senelė?

- Ką gi duos?.. Veršelį man davė.

- Kur dėjai veršelį?

- O padariau, kaip liepei: nupjoviau galvą, kojas, įsidėjau į maišelį ir parsinešiau.

- Matai, sūneli, veršelis reikėjo pririšti prie sietuko, parsivesti į galvidę, ir pašerti šienu arba dobilais.

- Gerai, tėveli, jau kitą sykį žinosiu.

Eina vėl sūnus pas senelę. Kai pargrįžo, tėvas jo klausia:

- Mike kvailuti, ką tau davė močiutė?

- Ką gi duos?.. Katrikę su manimi parsiuntė.

- O kame Katrikė?

- O padariau, kaip liepei: nuvedžiau į galvidę, pašėriau šienu, dobilėliais.

 

Tėvas labai supyko ant Mikės kvailučio ir išbarė jį smarkiai. Katrikę parvedė į trobą ir pavaišino medumi su duona. O Mikės kvailučio niekuomet nebeleido pas senelę.