Sveiki užklydę. Niekas Jūsų čia nepavaišins kava, bet gal būt rasite kažką ko jus prireiks.

 

        Kad suprastum dangų, reikia paukščiu būti.

Kad suprastum jūrą - 

Būti žuvimi.

Kad suprastum žemę,

Reikia grūdu būti.

Kad suprastum žmogų - 

Būti žmogumi.    

 

Visada stenkitės, kad laikas būtų kuo gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, kad neapmirtų, sustingtų ir vos vos judėtų, kad lėktų linksmai ir lengvai lyg vėjas, o neatnešdamas baisiausius nusivylimus ir klausimus – kodėl? Visos bėdos, purvas ir šiukšlės nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar nemyli tavęs. Tiesiog jis – visoks, ir todėl labai pavojingas, nes neįmanoma atspėti, už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmai, o už kurio – pragaras.

Neišradinėkime dviračio. Geriau sėskime ir važiuokime.

O vietoj įvado te bus Justino Marcinkevičiaus eilės. Gal tai ne tiek eilės, o konkreti , labai dažnai pasitaikanti situacija šiandien, nors eilėraštis parašytas 1964 metais. 

Šypsena gatvėje 

Ilgai stebėjau vieną žmogų: 
Jisai stovėjo ir šypsojos. 
Gatve važiavo, ėjo žmonės, 
O jis stovėjo ir šypsojos. 

Kaip keista, ne tiesa? 
Vidur dienos, kad taip stovėtų ir šypsotųs? 

Aš pasekiau jo žvilgsnį- 
Rodos nieko. 
Paskui į veidą pažiūrėjau- 
Kiek pavargęs ir šiandien nesiskutęs. 

Kaip keista, ne tiesa? 
Vidur dienos, kad taip stovėtų ir šypsotųs... 

Nejučiom ir aš ėmiau šypsotis. 
Nuostabu! Jūs pabandykit: 
Vidur dienos sustokit gatvėj ir lyg niekur nieko šypsokitės. 
Be galo gera. 

Paskui aš priėjau prie jo: 
- Atleiskit... 
Jūs visą laiką šypsotės. 
Ar negalėtumėte paaiškinti kodėl? 

Jis pažiūrėjo į mane- akimirką- 
Ir šypsena prapuolė: 
- Šypsausi? Aš? Tai jums tik pasirodė... 
O be to, koks jūsų reikalas? 

Ir jis nuėjo. 
Aš likau jo vietoj. 
Tik jau nei jis, nei aš nesišypsojom...
 

                                                                   Justinas Marcinkevičius